PATS GERIAUSIAS KELIONIŲ PRISIMINIMAS – TAI KAI SUTEIKIAU KITAM ŽMOGUI LAIMĖS!

Keltai Stena Line istorija | Komentarų nėra

Tai, kad grįžote namo, nereiškia, kad turite nutraukti kelionę. Prisiminimai ir kalbėjimas apie keliones taip pat yra keliavimo būdas – mintimis ir laiku. Būtent tai ir daro Arne su draugais. Toliau dalinames jo kelionės, iš Geteborgo į Kylį, istoriją.

Mums patinka priminti savo keliones. Net praėjus daug laiko mėgstame kalbėtis apie mielas, įdomias, skirtingas ir juokingas akimirkas, kurias patyrėme užsienio šalyse. Pietaudami pasakojame vienas kitam anekdotus, daug juokiamės, svajingai šypsomės ir kuris nors iš mūsų būtinai pasako: „O ar prisimenate, kai…?“

Mūsų kelionės vėl vyksta mūsų galvose. Tiesiog šiek tiek pakitusios, su kitais – naujais – prisiminimais. Lukterėkite minutėlę, ar tai reiškia, kad mes leidžiamės į naujas keliones, kai kalbame apie jas? Aš stengiuosi užfiksuoti savo prisiminimus, padaryti juos apčiuopiamus, išsaugoti juos. Štai kodėl man patinka fotografuoti. Jei fotografuojate „Stena Line“ kelte ir esate ne ant denio tuo metu, kai laivas palieka Geteborgą, negalite laikyti savęs fotografu… Plaukimas pro įspūdingą uostą, skardžius ir vaizdingus švyturius link saulėlydžio – tai dalykai, iš kurių susideda svajos. Svajos, kuriose išsaugomi prisiminimai.

Nuotrauka, padaryta šį kovą plaukiant „Stena Line“ keltu Kylio kryptimi leidžiantis saulei, yra vienas iš tokių prisiminimų, sujungusių du nepažįstamus žmones. Vienas iš jų buvo fotografas, kuris nustatinėjo fotoaparatą norėdamas nufotografuoti saulėlydį. Kitas žmogus buvo jauna moteris čekė, kuri keliavo namo po ilgos kelionės po Skandinaviją ir atsisveikinėjo su šia nuostabia pasaulio dalimi. Jai šis vakaras buvo paskutinis prieš grįžtant namo. Oras šiek tiek vėso ir ant denio stovinti moteris ėmė šokinėti nuo vienos kojos ant kitos, bandydama sušilti. Su kiekvienu žingsniu ji vis labiau ir labiau įžengdavo į fotografo regėjimo lauką. O jis? Jis ketino patraukti savo fotoaparatą ir pereiti į kitą vietą, tačiau staiga suvokė, ką matė prieš save – juk tai prisiminimas! Kito žmogaus prisiminimas! Jis akimirksniu suprato, ką turi daryti: vyras įamžino priešais stovinčios moters nuotrauką, kurią ji ilgai brangins. Tai buvo jos vakaras. Jos kelionė. Jos akimirka. Fotoaparatas spragtelėjo. Visa kita jau istorija: fotografas kalbėdamasis su moterimi ir pasakojo, kad atsitiktinai ją nufotografavo; nuotrauka buvo graži, tad fotografas paklausė, ar ji norėtų ją turėti. Po dviejų dienų moteris gavo nuotrauką elektroniniu paštu…

Tai vienas iš mano geriausių prisiminimų keliaujant su „Stena Line“ – suteikti kitam žmogui laimę. Visada galvoju apie tą akimirką, kai vėl stoviu ant denio su fotoaparatu ir žiūriu į saulėlydį, jūros vėjui glamonėjant mano veidą. / Arne S.

Dėkojame Arne už šią nuostabią „Stena“ istoriją!

Keliavai su Stena Line”? Kokia tavo istorija? Labai norėtume ją išgirsti. Tiesiog parašykite komentarą toliau.