STENA LINE PLĖTRA 1970–1971 METAIS

1964–1969 metais vykdydama didelę plėtros programą „Stena“ išaugo nuo keleivinių keltų apsipirkimui laivininkystės iki pirmaujančios Švedijoje keltų laivininkystės. 1970 m. pasitelkti keturi laivai įvairiais maršrutais. Eismas daugiausia vyko tarp dviejų didžiausių Švedijos miestų – Stokholmo ir Geteborgo. 1970–1971 metais laivininkystė planavo gerokai išaugti. Tai reiškia poreikį didinti pajėgumus, kad būtų galima aptarnauti daugiau klientų.

Maršrutu Geteborgas-Frederikshavnas veikla buvo tęsiama su nauju dideliu keltu STENA DANICA ir gerokai mažesniu STENA NORDICA. Eismas augo ir keltų veiklai vis dar buvo, kur plėstis. Daugelis tikėjosi, kad STENA NORDICA bus pakeistas naujausiu laivu STENA DANICA.  Naujo „Sessan“ maršruto plėtros programa baigėsi 1971 m. ir tada maršrutu į Stokholmo ir Geteborgo. pradėjo kursuoti du dideli laivai.

STENA GERMANICA toliau plaukiojo tarp Geteborgo ir Kylio. Kelto automobilių denis – labai mažas, su vos trimis skyriais krovininiams automobiliams ir vieta lengviesiems automobiliams. Čia jau buvo pasiekta pajėgumų riba. Keleivinėje dalyje taip pat reikėjo patogių vietų kajutėse. Keleiviai darėsi vis reiklesni.

Stokholme POSEIDON toliau vykdė pramoginį eismą, kurį „Stena“ jau nutraukė vakarinėje pakrantėje. Jis vis dar buvo pelningas 1971 m. rudenį, bet konkurencija stiprėjo. Ten broliai Husell atidarė Alandų maršrutą, kuris tapo savotiška liaudies laivyba jūroje. Jie įsigijo DFDS’ PRINSESSEN ir pakeitė jo pavadinimą į PRINSESSAN. Laive – tik 400 vietų kajutėse, geros salono patalpos, jame mažiau tilpo ir lengvųjų automobilių. Alandų maršrutu pradėta plaukioti visą parą tarp Stokholmo ir Mariehamno. Nekilo jokių abejonių, kad mažojo POSEIDON dienos buvo suskaičiuotos.

PLANUOJAMI NAUJI KELEIVINIAI KELTAI

STENA GERMANICA, nors ir plaukiojo labai apkrautas 1970 m., buvo nepakankamai pajėgus, kad galėtų būti rentabilus ilgame Kylio maršrute. Reikėjo kelto su visiškai kitokiais pajėgumais. Maršrute į Frederikshavną situacija buvo kiek kitokia. Čia pristatytas STENA DANICA, antros kartos keltas, kuris gali būti pritaikomas pagal maršruto poreikius. Tuo pačiu metu dar greičiau vyko eismo plėtojimas Kylio maršrutu.

Danijos „Moltzau“ maršrutu Gedseris-Travemiundė plaukiojo laivas TRAVEMÜNDE, čia jam pranašumą teikė papildomas krovinių denis lengviesiems automobiliams. Krovininius ir lengvuosius automobilius buvo galima atskirti skirtinguose deniuose, todėl efektyviau pakraunama ir iškraunama. Tuo būdu išvengiama problemos, kai didėjantis krovininių automobilių srautas blokuoja lengvųjų automobilių transportavimą. Nors STENA DANICA ir buvo tinkamo dydžio keltas, tradicinis automobilių denio išdėstymas buvo trūkumas.

Dar 1970 m. „Stena“ nusprendė nestatyti dar vieno laivo, panašaus į STENA DANICA. Vietoje to laivininkystė ėmėsi projektuoti naujos serijos laivus. Gana greitai buvo pradėti statyti dviejų tipų laivai su panašiais korpusais ir varikliais. Vienas tipas – naktinis keltas Kylio maršrutui, o kitas – dieninis keltas Frederikshavno maršrutui. Naktiniuose keltuose buvo visas denis, skirtas kajutėms, o atitinkama erdvė dieniniame kelte skirta lengvųjų automobilių krovininiam deniui. Abiejų tipų keltai konstruoti 125 metrų ilgio, o tai – toks pat ilgis, kaip Stenpireno molo. Kylio maršrutui statyti tradiciniam pakrovimui pritaikyti keltai su penkiais skyriais krovininiams automobiliams, o Frederikshavno maršruto keltai suprojektuoti didesnio pločio ir numatyta galimybė įrengti penkis krovininių automobilių skyrius skersai laivo.

 

Keltų tipų pločio skirtumai atspindėjo skirtingus maršrutų poreikius. Siauresni Vokietijos keltų korpusai suteikė galimybę plaukti greičiau, bet ir išlaikyti mažas kuro sąnaudas. Dizainą 1970 m. vasarą sukūrė „Stena“ techninis padalinys, vadovaujamas Helge Olofsson, bendradarbiaujant su Knud E. Hansen I/S Kopenhagoje.

Vėlyvą 1970 metų rudenį užsakymai buvo pateikti dviem laivų statykloms tuometinėje Jugoslavijoje. Dalį darbų atliko „Titovo Brodogradiliste“ Kraljevicoje, kuri prieš kelerius metus pristatė Suomijos keltus KAPELLA ir MARELLA „Vikinglinjen“ laivininkystei. Taigi statykla turėjo patirties su keltais ir gerą reputaciją. Šioje statykloje buvo užsakyti Kylio keltai, o Frederikshavno keltai užsakyti „Jozo Lozovina Mosor“ statykloje Trogire. Kai „Stena Line“ pateikė savo užsakymus, Gotlando laivininkystė taip pat Trogire užsakė du keltus. Jugoslavijos Statyklos pasirinkimas buvo grindžiamas tuo, kad jie galėjo pasiūlyti konkurencingą kainą ir geras tiekimo sąlygas.

Manyta, kad du nauji Vokietijos maršruto keltai bus pristatyti 1971–1972 metais, kad laivininkystė pasiektų pilną pajėgumą iki Miuncheno olimpiados.

Laivai vėlavo vienerius metus, o tai privertė 1972 metais ieškoti kitų sprendimų.

Du Danijos maršrutui skirti keltai turėjo būti pristatyti 1973–1974 metais.

REIKALAI SU KROVINIŲ GABENIMU

„Stena“ taip pat užsakė krovininių keltų seriją iš įvairių Norvegijos statyklų. Pirmajam buvo suteiktas pavadinimas STENA CARIER..

Manyta, kad 1970 m. jis bus paleistas maršrutu Geteborgas–Kylis ir leis geriau patenkinti paklausą. STENA taip pat gavo gerą kainą už laivą, kurį išnuomojo „Canadian National“. 1971 m. pristatytas toks pat laivas ir išnuomotas „British Rail“. Dar vienas toks laivas tais pačiais metais išnuomotas „Deutsche Reichsbahn“.  Ketvirtas serijos keltas 1972 m. buvo parduotas „British Rail“.

„Stena“ anksčiau buvo sėkmingai išnuomojusi laivus STENA NORDICA, STENA BALTICA ir STENA DANICA. Ši verslo šaka plėtota ir toliau, sudarant sutartis išnuomoti naujus, Norvegijoje pastatytus krovininius keltus. Prekyba laivais žadėjo tapti didele pelninga „Stena“ verslo dalimi.

PRIE STENPIRENO – VIS ARČIAU

Stenpirenas Valgravene puikiai tiko pramoginėms ar apsipirkimo kelionėms, o tokia ir buvo pirminė „Skagen“ linijų verslo idėja. Pėstute buvo galima nueiti tiek iki centrinės stoties, tiek iki Kungsporto prospekto ir kitų centro rajonų. Pilnų keltų atvykimas galėjo sukelti kiek chaoso taksi eisme, bet tai – menkas rūpestis. Problema iškilo 1965 m. liepą, kai „Stena Line“ ėmė gabenti automobilius per Kategato sąsiaurį. Stovėjimo vietos prie Stenpireno molo buvo mažai, o sunkvežimiams jos praktiškai išvis nebuvo. Tik persitvarkius intensyviam eismui 1967 m. rugsėjį atsivėrė didesnės erdvės statyti sunkvežimius išilgai Skepsbrono. 1970 m. pasidarė akivaizdu, kad Stenpireno molas neturi galimybių susitvarkyti su kitam dešimtmečiui numatomu eismu.

Sąlygos netgi pasikeitė į kitą pusę. Miesto valdžia nusprendė nutiesti didelį aplinkkelį su dviem juostomis – kiekviena kryptimi į uostą, pradedant nuo Tingstado tunelio, per Friolundą link Miolndalo. Aplinkkelis turėjo būti užbaigtas 1973–1974 metais. Pagal planą, likusi naudotina dalis prie Stenpireno molo tada turėjo būti minimali.

Eismui į Kylį „Stena Line“ turėjo modernų ir tinkamą paskirčiai terminalą Skandijos uoste, jame buvo daug erdvės automobiliams statyti ir geros galimybės teikti paslaugas keleiviams. Tačiau geografinė vieta neturėjo jokių konkurencinių pranašumų. Keleiviai be automobilių turėjo ilgai važiuoti autobusu arba taksi, o užsieniečiams sunku rasti tą vietą. Perkelti visą eismą ten irgi nebuvo neįmanoma. Kad „Stena Line“ galėtų toliau augti ir užsiimti stipresnes pozicijas konkuruodama „Sessan“ maršrutuose, buvo svarbu koncentruoti veiklą vienoje vietoje miesto centre.

 

Šiaurinį upės krantą uoste vis dar visiškai užėmė uostas, nors kitoje upės pusėje dar buvo laisvų tarpų (pietvakariuose nuo Stenpireno molo, prie Mastugskajeno). Nuo 1910 m. ta vietovė buvo medienos gaminių gabenimo į žemyninę dalį centras. Vėliau gabenimui pradėti naudoti riedmenys ir šie darbai perkelti į Skandijos uostą. Prie Mastugskajeno buvo keltų terminalui tinkamas plotas. Po ilgų derybų 1970 m. vasario pradžioje „Stena Line“ pavyko susitarti su uosto direkcija dėl naujo pastato statybos ir ilgalaikės žemės naudojimo teisės. Pritarus miesto valdžiai, pirmieji žemės kastuvai terminalo statyboje iškasti 1972 m. gegužę.

Kaip jums patiko ši STENA LINE istorijos dalis? 🙂

Laikas keliauti su „Stena Line“!