Žalioji švieselė

Stena Line istorija | Komentarų nėra

Šie metai mums –  jubiliejiniai. Mūsų maršrutas Geteborgas – Kylis atžymi 50 metų sukaktį. Ta proga paprašėme savo svečių pasidalinti prisiminimais, norėjome pasiklausyti jų Stena istorijų (Stena Line istorija). Šįsyk su mumis – Siuzana B. ir jos pasakojimas apie neįtikėtiną saulėlydį.

Jūsų laukia pasakojimas apie mistišką dangaus reiškinį.

Šiltas 2016 m. rugpjūčio 19 d vakaras. Mes abi su dukterimi rymome  ant aukščiausio Stena Germanica denio ir žvalgomės po neaprėpiamas vandenų platybes. Laivas  ką tik paliko Geteborgo archipelagą ir ėmė kursą link mūsų namų  – Kylio miesto.

Kaip užsakytas raibuliuoja vandens paviršius, žmonės atsipalaidavę, o vėjelis švelniai brūkštelėti mums per odą. Viskas aplinkui tiesiog nuostabu. Tik nemanykite, jog  čia susirinkę žmonės stropiai saugo vietas prie turėklų tik norėdami nufotografuoti saulėlydį. Ne, mes laukiame kažko ypatingo. To, kas pasitaiko pamatyti itin retai ir tik išskirtinėse situacijose. Kai dangus be debesėlio, kaip šį vakarą, o akys nori nenori klysta  į begalinius tolius.  O sėkmės vis tik  reikia ir čia.

Neatspėjote, ne delfinų mes laukiame.

Mes abi laukiame mistiškos “žaliosios švieselės” blykstelėjimo.

Kas tai? Žalioji švieselė – tai gamtos reiškinys, kurį kartais pasiseka pamatyti saulei leidžiantis. Paskutinę sekundę prieš saulei nugrimztant į jūrą, kartais jos disko viršutinis kraštelis trumpam nušvinta žalia šviesa. Labai trumpai trunka žybtelėjimas, ne ilgiau trunka blakstienai virptelėti.

Tačiau šios švieselės tikrai esama, net buvo ir nufotografuota. Direktorius Erikas Rohmeris parodė ją viename savo filmukų kaip svarbiausią įvykį.

O dabar šios švieselės laukiame mes. Laukiame abi, mano dukrelė ir aš. Mums labai svarbu pamatyti žaliąjį blykstelėjimą, todėl negalvojame nei apie  ilgas valandas ant denio, nei apie vėluojančius  pietus.

Na štai, pagaliau. Jau visai netrukus, tik dar palauksime vos keletą minučių. Aplinkui mus, kur nepažiūrėsi, parengti fotoaparatai ir išmanieji telefonai. Žmonės nustoja šnekėtis, denyje – absoliuti tyla. Visų žvilgsniai nukreipti į jūrą. Regis, saulės diskas dar laikosi iš paskutiniųjų, dar siunčia mums savo paskutiniuosius nuostabaus grožio spindulius, bangomis tarsi stebuklingai atbėga paskutinieji atsisveikinimo žodžiai.

Vis dar neprarandame vilties. Ar pasiseks, ar pamatysime? O sąlygos šįvakar ypač palankios.

Vandenyje, ties laivo korpusu, daugybė medūzų.

Trejetas klykiančių žuvėdrų pasirodo tiesiog iš niekur.

Praplaukia keletas raudonų, tviskančių kuokštinių debesėlių,  paįvairinančių foną.

Dar vienas širdies dunkstelėjimas ir mūsų dangiškoji žvaigždė jau liejasi bučinyje su horizontu.  Viskas aplinkui greitai keičiasi. Saulė leidžiasi taip skubiai, tarytum kažkas svarbaus lauktų jos anoje Žemės pusėje.

Paskutinis šviesos spindulėlis apiberia visus aukso dulkėmis.

Man užima kvapą.

Nejaugi….jau!

Žalia?

Ar aukso buvo spalva?

Nežinau.  Tik supratau, kad ji buvo magiška.

 

Dėkojame Siuzanai už žavingą pasakojimą! Gal ir Jūs norėtumėte pasidalinti prisiminimais? Laukiame ir komentarų. Rašykite!

Laikas keliauti su „Stena Line“!

Liucija Rušinskaitė

Sveiki! Dirbu „Stena Line“ jau ne pirmus metus, todėl norisi su Jumis pasidalinti idėjomis, kodėl verta keliauti mūsų keltais ne tik darbo, bet ir pramogų bei kultūrinio pažinimo tikslais. :)

Rašyti komentarą

Jūsų el paštas nebus publikuojamas

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.