Švedijos Karalystė – UNESCO Pasaulio paveldo objektai

Švedija | Komentarų nėra

Švedijos Karalystė ratifikavo Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją 1985 metų sausio 22 d. Pirmasis objektas, esantis Švedijos teritorijoje, buvo įrašytas į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą 1991 metais.

Švedijos Karalystėje, 2014 metų duomenimis, yra 15 pavadinimų UNESCO pasaulio paveldo sąrašo objektų, tai sudaro 1,4 proc. bendro skaičiaus (2015 metais paveldo sąraše buvo 1079 objektai). 13 objektų įtraukta į sąrašą pagal kultūros kriterijus, beje, 1 iš jų pripažintas žmogaus genijaus šedevru, 1 objektas įrašytas pagal gamtos kriterijus ir dar 1 – pagal mišrius kriterijus, beje, jis pripažintas nepaprasto grožio bei estetinės svarbos gamtos fenomenu . Be to, 2014 metų duomenimis, vienas objektas Švedijos teritorijoje yra tarp kandidatų, įtrauktinų į Pasaulio paveldo sąrašą.

  1. Drotningholmo karališkoji rezidencija (šved. Drottningholms slott)
  2. Slottsparkens årliga eldfest utanför teatern ger lite extra julstämning!

    A post shared by Drottningholms Slottsteater (@drottningholmsslottsteater) on

Nuo 1981 metų Švedijos karalius gyvena Drotningholmo rūmuose, esančiuose ekologiniu atžvilgiu švariame Stokholmo rajone. Beje, Drotningholmas atviras lankytojams.

Drotningholmas buvo pastatytas karalienei Kotrynai Jogailaitei. Skandinavijoje tai buvo pirmasis Versalio pamėgdžiojimas ir Viduramžių pilių tradicijų nepaisymas.

Už rūmų plyti baroko stiliaus parkas, prie kurio prisišliejęs kiniškasis paviljonas. Vasarą verta aplankyti Drotningholmą vien dėl teatro, kuriame išliko XVIII amžiaus scenos įranga ir kieti mediniai suolai. Čia rodomi XVIII amžiaus spektakliai ir operos festivaliai.

Kaip nuvykti? Vasarą vaizdingiausias kelias į Drotningholmą – nedideliu garlaiviu, kursuojančiu nuo Stokholmo Rotušės prieplaukos. Vėsiuoju metų laiku rūmus galima pasiekti ir metro – važiuoti iki Brommaplan stoties (ir dar truputį 301, 177 arba 178 autobusu).
Laikas:
Rūmai priima lankytojus: gegužę – rugpjūtį nuo 10.00 iki 16.30, rugsėjį – balandį nuo 12.00 iki 16.30 val.
Teatras veikia šeštadieniais ir sekmadieniais.
Parką galima lankyti ištisą parą.

  1. Birka ir Hovgarden archeologiniai objektai (šved.Arkeologiska utgrävningar av Birka och Hovgården)

ola_ericson-birka-178

 

Archeologinis objektas Birka yra Bjerkės saloje, esančioje Melareno ežere. Sala buvo apgyvendinta IХ-Х amžiais.
Hovgardenas yra gretimoje Odelsės saloje.
Archeologinis kompleksas byloja apie prekybos santykių plėtrą Europoje vikingų laikais bei Birkos ir Hovgardeno įtaką visai vėlesnei Skandinavijos istorijai.

Birka taip pat žinoma kaip vieta, kurioje šv. Ansgaras 831 m. suformavo pirmąją Švedijos krikščionių bendriją.

Birka, seniausias miestas, esantis šiuolaikinės Švedijos teritorijoje, buvo galutinis prekybos kelio, siejusio Skandinaviją su Arabų kalifatu, punktas. Tai liudija gausiai randamos arabiškos monetos ir kiti daiktai. X amžiaus pabaigoje Birka užleido savo politinį ir ekonominį vaidmenį Sigtunai, galimai dėl didelio gaisro arba nusekus upių keliams.

  1. Engelsbergo geležies dirbinių liejykla (šved.Engelsbergs bruk)

Bergslagenas yra seniausias Švedijos juodosios metalurgijos rajonas. Būtent čia yra puikiai išsilaikiusi Egelsbergo geležies dirbinių liejykla, 1993 metais įrašyta į UNESCO pasaulio paveldo saugomų objektų sąrašą.

XVII-XVIII amžiais Švedija ir Rusija tiekė geležį beveik visoms Europos šalims. Švedijoje teritorijoje buvo sutelkta beveik pusė Europos geležies gamybos. Svarbiausias geležies rūdos gavybos ir perdirbimo rajonas buvo Vidurio Švedija, kuri tapo savotišku Švedijos juodosios metalurgijos regionu.

Geriausias tokio pobūdžio pramonės kompleksų pavyzdys yra Engelsbergo įmonė, pastatyta netoli Fagerstos miesto, kuris kažkada buvo laikomas vienu svarbiausių metalurgijos gamybos centrų Vidurio Švedijoje. XVII amžiaus pabaigoje Engelsbergo pajėgumai, gamyboje pradėjus naudoti aukštakrosnes, kasmet sudarė maždaug du šimtus tonų išlydyto ketaus. Iš viso gamykla veikė beveik du šimtus metų ir jos liejimo cechas uždarytas tik 1916-aisiais. Šiuo metu visas gamyklos kompleksas pripažintas itin didelės svarbos istorijos paminklu, kuriam būdinga tai, kad čia išliko visi pastatai ir įrenginiai, iš kurių verta paminėti dumples, aukštakrosnes, darbininkų namus ir netgi administracinį pastatą.

  1. Tanumo uolų piešiniai (šved.Rock reliefer i Tanum)

Švedijos Tanumo gyvenvietėje buvo aptikta daugiau kaip 3000 bronzos amžiaus piešinių. 50 ha plote palei 25 kilometrus nusitiesusią buvusio fjordo liniją mokslininkai rado maždaug 100 akmeninių reljefinių atvaizdų. Visas draustinio kompleksas suskirstytas į keturis rajonus:   Fosumo, Aspebergeto, Vitliukės, Litlesbio.

Turistus gali sudominti ganėtinai didelė muziejaus teritorija Vitliukės rajone. Tam, kad lankytojams būtų patogiau apžiūrėti eksponatus, ir pasivaikščiojimams po parką nutiesti pėsčiųjų takeliai su nuorodomis ir lentelėmis. Uola, ant kurios yra daugybė petroglifų, stūkso prie pat muziejaus. Būtent ant jos sutelkti įdomiausi siužetiniai atvaizdai – įsimylėjėlių porelė, mūšių scenos, liūdinti moteris.

Daug piešinių, vaizduojančių laivus, valtis. Vieni rečiausių paveikslėlių, nepaisant arti esančios jūros, yra raižiniai, vaizduojantys žuvis ir mėlynąjį banginį. Daugybę nupieštų laivų (ne tik Vitliukėje) mokslininkai aiškina tuo, kad senovėje žmonės tikėjo, jog po mirties žmogus plaukioja danguje.

Apie laidotuvių ritualus liudija ir akmenyse iškalti žmonių kojų pėdsakai. Dažnai tai yra mirties simbolis. Pasitaiko ir senovės dievų, tikėtina Toro ir Odino atvaizdų.

Akmeniniai reljefai bespalviai. Galbūt jie buvo nudažyti, bet spalvos nublanko. Prižiūrėtojai nusprendė užpildyti įdubas raudonais dažais, kad sustiprėtų vaizdinis efektas. Be to, dažai saugo petroglifus nuo oksidacijos ir vėlesnio irimo. Kai kurie akmenys, siekiant ilgiau išsaugoti petroglifus, specialiai užberiami žemių sluoksniu.

  1. Skogskyrkogarden (šved.Skogskyrkogården) — „Miško kapinės“ Stokholme

Švedijoje viena populiariausių ekskursijų – į … kapines. Į pietus nuo Stokholmo centro yra „Miško kapinės“– Skogskyrkogarden.

Miško kapinės atsirado pačioje XIX amžiaus pradžioje jaunų dailininkų Gunaro Asplundo ir Sigurdo Leberentco pastangų dėka. Jie buvo sumanę sukurti kažką ypatinga, kad gamta, architektūra ir kapinės sudarytų vieną visumą. XX amžiaus priešaušryje paaiškėjo, kad Stokholmui reikia naujų kapinių Tais laikais kapinės buvo „Liūdesio sodai“ su didžiuliais parkais, ūksmingomis alėjomis ir įspūdingais monumentaliais antkapiais.

Jaunieji architektai nusprendė nepaisyti šio idealo ir sukurti kapines, kurios harmoningai įsikomponuotų į pagrindinį kraštovaizdį. Gamtos objektai ir pastatai sumanyti kaip vieninga visuma, kurioje dera natūrali augmenija ir architektūros formos. Vaikščiojant po „Miško kapines“ galima grožėtis peizažu ir aplankyti koplyčias. Kapines kūrė ir meniškai apipavidalino geriausi Švedijos architektai ir dailininkai. Kūrėjai parengė ištisą kompleksą, pradedant peizažu ir baigiant smulkiausiomis lemputėmis.

Mirusiųjų kremavimas išpopuliarėjo XX amžiaus pradžioje, ir visas kapinių dizainas orientutas į naująją epochą. Kapinėse įvesti specialūs apribojimai, reglamentuojantys antkapių dydį ir formą. 1935 metais Asplundas pastatė trijų koplyčių (Vilties, Tikėjimo ir Šventojo Kryžiaus) bei krematoriumo kompleksą. Kapinės yra pušyne.

Kiekviena koplyčia turi savo aptvertą sodą. Prie centrinės Šventojo Kryžiaus koplyčios, kurioje įrengta monumentali atsisveikinimo su mirusiaisiais salė, yra tvenkinys, kuriame žydi nuostabiai gražios lelijos. Koplyčių formos labai santūrios, bet jų apdailai panaudotos labai brangios medžiagos, puošybos elementus kūrė žinomi dailininkai. Čia taip pat yra memorialinė kalva ir kolumbariumas urnoms su mirusiųjų pelenais laikyti.

„Miško kapinėse“ (Skogskyrkogarden) svarbiausi dalykai – miškas ir landšaftas, nėra niūrios atmosferos. Statybos tikslas buvo paguosti liūdinčius mirusiųjų artimuosius ir kartu išblaškyti niūrias mintis, paskatinti priimti mirusiųjų išėjimą pasitelkus filosofinę potekstę. „Miško kapinės“ yra vienas iš 14 Pasaulio paveldo objektų Švedijoje. Be to, jos padarė labai didelę įtaką kapinių dizainui visame pasaulyje.

Pasaulio paveldo centro lankytojai „Miško kapines“ kasdien gali lankyti nemokamai, vasaros mėnesiais jos atviros kiekvieną dieną, čia yra knygynas, organizuojamos įvairios parodos, veikia kavinės.

  1. 6. Hanzos miestas Visbis (šved.Hansestaden Visby)

Įtvirtintos sienos, aukšti tvirtovės pylimai, du šimtai sandėlių ir prašmatnios pirklių sodybos – tokį Visbio miestą, Hanzos sąjungos centrą XII amžiuje regėdavo keliautojai. Mažai kas pasikeitė ir dabar: turistai, atvykę į Gotlando salą, į visa tai žiūri savo tolimųjų protėvių akimis. Jis tebėra toks pat kaip ir senovėje. Skandinavijoje tai geriausiai išsilaikęs viduramžių miestas.

Centrinė aikštė ir didžioji miesto dalis aptverta siena, aplinkinės gatvės yra neįprastai siauros arba, atvirkščiai, per daug plačios. Šiaurės Europoje tai buvo vos ne geriausiai įtvirtintas prekybos miestas. Visi pelningieji komercijos maršrutai buvo nusidriekę per jį. Jau XV amžiaus pradžioje Visbis prarado lyderio pozicijas. Prasidėjo katastrofos: 1350 metų maras, nusiaubęs miestą ir privertęs jį aplenkti, Danijos armijos okupacija, piratų antpuoliai, 1396 metais jį užgrobė Teutonų ordino riteriai. Ir pagaliau atėjo pražūtingieji 1525 metai, kai visą šiaurinę miesto dalį sudegino Liubeko kariuomenė.

XVIII amžiuje Visbio mieste vėl suklestėjo prekyba ir pramonė. Ant griuvėsių augo geresni už buvusius mūriniai pastatai, atsirado naujų rajonų. 1757 metais Švedijoje priimtas įstatymas, pagal kurį visi statantieji mūrinius namus atleidžiami nuo mokesčių, Visbio miestui turėjo didžiulės reikšmės – jis augo ir klestėjo. Viduramžių Visbyje buvo pastatyta daugiau bažnyčių negu bet kuriame kitame Švedijos mieste – 15 miesto teritorijoje ir dvi už jos ribų.

Šventosios Marijos bažnyčia, atstatyta XIII amžiuje, liko nepasikeitusi iki pat mūsų dienų. Tai daugiau kaip 200 pasaulietinės paskirties pastatų, kuriems būdinga beveik vienoda forma: stačiakampiai, nuo penkių iki septynių aukštų. Viršutiniai aukštai mūriniai, kad pastatų nenuniokotų gaisrai.

Tai vienintelė savivaldybė Švedijoje, kurią galima pasiekti tik keltu arba lėktuvu. Be to, Visbis – vienas iš nedaugelio pasaulio miestų, įrašytas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą.

  1. Gamelstado bažnytkaimis, esantis netoli Liuleo (šved.«Kyrkan uppgörelse» Gammelstad nära staden Luleå)

Gamelstado bažnytkaimis – senovinė XV amžiaus bažnyčia ir 400 prie jos prigludusių raudonų mažyčių kotedžų. UNESCO 1996 metais įtraukė miestelį į Pasaulio paveldo sąrašą, aiškindama tuo, kad tai unikalus išlikusios Skandinavijos šiaurinės dalies sodybos pavyzdys.

Viskas prasidėjo XV amžiuje, kai už 5 kilometrų nuo Liuleo (Norboteno lėnas) buvo pastatyta mūrinė bažnyčia. Kadangi aplinkiniai kaimai buvo tolokai, palaipsniui aplink bažnyčią imta statyti namus. Žmonės sekmadieniais ir per bažnytines šventes atvykdavo į pamaldas ir tam tikrą laiką čia užsibūdavo, nes dėl didelių atstumų ir sudėtingo susisiekimo tą pačią dieną negalėdavo grįžti namo. Laikui bėgant vietovė tapo nedideliu miesteliu.

Yra nedidukė parduotuvė, tiekianti prekes iš Laplandijos: apyrankes, tautinius rūbus , egzotinius vaisius, džemą, marmeladą, gėrimus ir džiovintą elnieną bei lokieną.

  1. Laponija (šved.Laponia)

Laponija – keturi nacionaliniai parkai, kuriuose įdomiausias dalykas yra ne šiaurinė gamta (tiesa, ji labai graži, ypač vandens kriokliai ir žemai plaukiantys debesys, bemaž liečiantys žmonių galvas), o vietos gyventojai samiai, kurie amžių amžiais nekeitė savo gyvenimo būdo ir tebegyvena „gatvėje“.

Vienas Laponijos parkas – Pajelanta garsėja tuo, kad čia yra du labai dideli ežerai. Švedų nuomone, jie gražiausi visame pasaulyje. O vienoje kalnų viršūnėje Sareke yra senovinė observatorija.

  1. Karlskronos miesto karinio jūrų laivyno uostas (šved.Örlogsstaden Karlskrona)

#navalportofkarlskrona #visitkarlskrona #örlogsstadenkarlskrona

A post shared by Örlogsstaden Karlskrona (@navalportofkarlskrona) on

Karlskrona – nedidelis Švedijos pietryčių pakrantėje esančio Blekingės lėno administracinis centras, atliekantis šalies karinės jūrų bazės ir uosto funkcijas.

Šis gražus miestas buvo įkurtas 1680 metais karaliaus Karolio XI įsaku įsteigti čia didžiulę Švedijos karinio jūrų laivyno bazę.1998 metais Karlskronos karinis jūrų uostas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo objektų sąrašą kaip išskirtinis ankstyvojo baroko architektūros paminklas. Pirmieji žmonės, persikėlę į salą užšalusiu Kalmarsundo sąsiaurio ledu, čia įsikūrė dar akmens amžiuje ir užsiėmė daugiausia medžiokle ir gamtos gėrybių rinkimu. Po kelių tūkstantmečių jie išmoko dirbti žemę ir auginti gyvulius, dėl to Elande atsirado pirmosios gyvenvietės. Iš tų laikų saloje išliko akmeninių kapinynų. Vėlesniais amžiais dėl teisės valdyti salą kovojo daugelis Skandinavijos klanų, kol ji IX amžiaus viduryje perėjo Švedijos žinion. Po dviejų šimtmečių saloje įsivyravo krikščionybė ir imta statyti bažnyčias, išlikusias iki mūsų laikų. Vėliau sala tapo Švedijos ir Danijos armijų mūšių lauku. Be to, čia buvo karaliaus šeimos medžioklės plotai.

  1. Kaimo kraštovaizdis pietinėje Elando salos dalyje (šved.Landsbygdens landskap i södra delen av Öland)

tina_stafrén-öland-2956

Elando sala, esanti Baltijos jūroje, yra mažiausia Švedijos istorinė provincija, kuri dažnai vadinama „vėjo malūnų sala“. Šis daugiau kaip šimto trisdešimties tūkstančių hektarų ploto sausumos ruožas laikomas žmonių gyvenvietės, kurioje optimaliai panaudojamas visas čionykštis kraštovaizdis, pavyzdžiu. Jos pietinėje dalyje yra didelė klinčių plynaukštė, kurios kraštovaizdis formavosi penkis tūkstančius metų. Per šį laikotarpį žmonės įvairiausiais būdais stengėsi pritaikyti šias žemes komfortiškam gyvenimui.

  1. Aukštas krantas ir Kvarken salynas (šved.«Höga kusten», skärgården Kvarken) 

„Aukštas krantas” yra Botnijos įlankos vakarų pakrantėje, šiauriniame Baltijos jūros tęsinyje. Vietos kraštovaizdis su jo raižytu reljefu, ežerų grandinėmis, įlankomis ir plokščiomis iki 350 aukščio kalvomis susiformavo daugiausia dėl apledėjimo procesų poveikio, tirpstant ledynams, kylant teritorijai ir traukiantis jūros krantui. „Aukštas krantas“ išsilaisvino nuo ledų prieš 9,6 tūkst. metų, ir nuo tada teritorija pakilo maždaug per 285 m, o tai didžiausias iki šiol užfiksuotas rodiklis. „Aukštas krantas“ – tai unikali vietovė, kurioje galima studijuoti geologinius procesus, vykstančius apledėjus ir kylant žemės paviršiui. Kvarken salynas (pridėtas 26 metais išsiplėtus objektui „Aukštas krantas“) turi 5600 salų ir salelių bei užima iš viso 194 400 ha (15 proc. sausumos ir 85 proc. akvatorijos). Čia galima pamatyti neįprastą viršukalnės moreną – „De Greer moraines“, susiformavusią tirpstant žemyniniam ledo skydui prieš 10-24 tūkst. metų. Salynas nuolat kyla virš jūros lygio, kadangi sausuma, anksčiau buvusi prislėgta storo ledo, kyla tokiu greičiu, kuris pripažintas didžiausiu tarp tokios rūšies fenomenų. „Augant“ kranto linijai, atsiranda naujų salų ir jungiasi jau buvusios, didėja pusiasaliai, įlankos tampa ežerais, kurie laikui bėgant užpelkėja. Kvarken salynas – puiki vieta studijuoti izostatinį sausumos kilimą – reiškinį, kuris pirmą kartą pasireiškė būtent čia.

  1. Kalnakasybos pramonės rajonas Didysis vario kalnas, Faluno miestas (šved.Mining regionen Stora Kopparberget i Falun)

Inga uggleskrällen i Falu gruva. #falun #gruva #falugruva #uggla #dalarna

A post shared by Nanna (@kvariensamhet) on

Plataus masto Švedijos kalnakasybos rajonas, kuris kažkada buvo vienas svarbiausių pasaulinės kalnakasybos pramonės centras, čia išliko daugybė gyvenamosios ir pramoninės paskirties statinių.

Švedijos Faluno miestas, kuris nuo XVII iki XX amžiaus buvo vario gavybos ir gamybos lyderis, padarė esminę įtaką pasaulio kalnakasybos pramonės technologijoms kurios dabar taikomos visame pasaulyje. Stebint išlikusius įvairios paskirties statinius, esančius Didžiojo Vario kalno rajone, galima atsekti visus vario pramonės vystymosi etapus šiame regione, pradedant amatininkų verslu ir baigiant aukštųjų technologijų gamyba. 2001 metais šis rajonas buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo saugomų objektų sąrašą.

  1. Radijo stotis Varberge (šved.Radiostationen Varberg)

Grimetono radijo stotis – labai gerai išsilaikiusio telekomunikacijos centro, demonstruojančio XIX amžiaus trečiojo dešimtmečio pradžios technologijų pasiekimus, pavyzdys. Iš čia į JAV buvo pasiųsti pirmieji belaidžio ryšio signalai. Radijo stotis pradėjo veikti 1924 metais siekiant gerinti susisiekimą telegrafo ryšiu su JAV.

Išgyvenęs nesibaigiančius ryšio kabelio pertrūkius Pirmojo pasaulinio karo metais, Švedijos parlamentas nusprendė 1920 metais vakarų pakrantėje pastatyti dvi dideles radijo stotis. Dėl to Švedija tampa nepriklausoma nuo bet kurių ryšio sutrikimų. Būtent Grimetonas tapo pagrindine ryšio su pasauliu priemone. Ši vieta yra Švedijos pietvakariuose, už 7 km į rytus nuo Varbergo. Tai iš viso 109,9 ha žemės ir pastatų kompleksas, viename jų veikia siųstuvas, skleidžiantis radijo bangas itin tolimais atstumais. Radijo stotis kaip ir anksčiau atgyja ypatingais atvejais. Kartais stoties paslaugomis naudojasi Švedijos karinės jūrų pajėgos.

Stotis pagal tradiciją įjungiama du kartus per metus. Vieną kartą Morzės dieną – pirmąjį liepos sekmadienį ir būtinai Kalėdų išvakarėse, kai į pasaulį skrieja 17,2 kHz pranešimai.

  1. Struvės geodezijos lankas (šved.Struves meridianbåge)

„Struvės lankas“ – tai trianguliacinių punktų grandinė, nutiesta 2820 km dešimties Europos valstybių teritorija nuo Hamerfesto Norvegijoje iki Juodosios jūros. Šių stebėjimų pagrindą 1816-1855 m. padėjo astronomas Fridrichas Georgas Vilhelmas Struvė, kuris tokiu būdu išmatavo didelį žemės meridiano lanko segmentą. Tai padėjo tiksliai nustatyti mūsų planetos dydį ir formą, ir tapo svarbiu žingsniu mokslo apie Žemę ir topografinio žemėlapių sudarymo (kartiravimo) srityje. Tai buvo įvairių šalių mokslininkų ir valdančiųjų monarchų bendradarbiavimo pavyzdys, turintis didžiulę svarbą. Iš pradžių „lanką“ sudarė 258 geodezijos „trikampiai“ (poligonai) su 265 trianguliaciniais punktais. Į Pasaulio paveldo sąrašo objektą įtraukti 34 tokie punktai (geriausiai išlikę iki mūsų dienų), kurie vietovėje buvo pažymėti įvairiais būdais, pavyzdžiui: uolose iškaltos įdubos, geležiniai kryžiai, akmeninės piramidės arba specialiai pastatyti obeliskai.

  1. Dekoruotos Helsinglando (šved.Hälsingegårdar) fermos

håkan_vargas_s-hälsingegård-3773

 

Helsinglandas — nedidelė sritis centrinėje Švedijoje, kuri ribojasi su Botnijos įlanka, garsėjanti dideliu tradicinių dekoruotų kaimo medinių namelių skaičiumi. Šie XIX amžiaus kaimo namai – Švedijos tradicinės statybos technikos pavyzdys, atspindintis žemės ūkio pakilimą ir aukštą regiono fermerių socialinę padėtį. Šios fermos unikalios – kiekvienas fermeris stengėsi pastatyti kuo didesnį statinį. Niekur pasaulyje nėra tokios didelių fermų kolekcijos, kaip Helsinglande.

Meninis apipavidalinimas – drobės arba tekstiliniai paveikslai, pritvirtinti tiesiog prie lubų ir sienų.  Šių paveikslų tematika dažniausiai biblinė, bet ji galėjo aprėpti ir kitas sritis. Buvo naudojamas stilius, kurį galima apibūdinti kaip tuo metų populiarių meno stilių, pavyzdžiui, baroko, rokoko ir Gustaviano derinį.

 

Švedijoje tikrai yra ką pažiūrėti 😉

 

Sandra

Sveiki, mano vardas Sandra. ;) Dirbu Stena Line kompanijoje jau kelis metus, ir labai myliu savo darbą. Kai po darbo lieka laiko poilsiui, renkuosi keliones. Gyvenant Klaipėdoje, šalia Baltijos jūros - keltai man yra labai aktualus keliavimo transportas. Norėčiau su Jumis pasidalinti savo žiniomis. Tikiuosi sudomins, ir, be abejo, būtų įdomu sužinoti Jūsų nuomonę. ;)

Rašyti komentarą

Jūsų el paštas nebus publikuojamas

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.