Švediškas stalas

Švedija | 2 komentarų

Ar Jūs kada nors susimastėte iš kur kilo pavadinimas „švediškas stalas“?
Kažkada tame krašte apsigyvenę vikingai ir medkirčiai, žvejai ir medžiotojai, sunkiai dirbo ir didžiąją laiko dalį praleisdavo lauke. Padidėjęs apetitas reikalaudavo gausaus ir kaloringo maisto, o atšiaurus skandinaviškas klimatas, kuriame pusę metų niekas neauga, atvirkščiai – tvarkingo ir taupaus vartojimo. Produktus imta gaminti ilgesniam laikymui, jie buvo džiovinami ir konservuojami. O vėliau iš jų buvo pagaminami skanūs užkandžiai ir tiekiami ant stalo.

Švediškas stalas – skandinaviška tradicija, paplitusi visame pasaulyje. Jo istorija siekia tolimąją praeitį. Prieš šimtą metų skandinavai iš produktų, tinkančių ilgesniam laikymui – sūdytos žuvies, šakniavaisių ir daržovių, rūkytos mėsos, ruošdavo pusgaminius. Kai atvažiuodavo svečiai, visas maistas buvo paduodamas iš karto dideliuose dubenyse. Taip šeimininkai išvengdavo bereikalingų ceremonijų ir galėdavo daugiau laiko skirti bendravimui. XX amžiuje tokį kolektyvinio valgymo būdą perėmė visas pasaulis.

„Švediško stalo“ istorija (švediškai skamba kaip „smergasbrad“, pažodžiui – „sumuštinių stalas“) tokia: kažkada Švedija buvo retai apgyvendinta šalis, kaimai buvo išsidėstę toli vienas nuo kito, ir, jei šeimininkas kviesdavo daug svečių, jis turėdavo pasirūpinti, kad nei vienam netektų ilgai laukti vaišių. Todėl ant stalo buvo statomi patiekalai, galintys stovėti net keletą dienų: sūdyta silkė, salotos iš bulvių ir virtų daržovių, kietai virti kiaušiniai, šalta mėsa ir sumuštiniai.

Beje, ant stalo padedami ne tik kiaušiniai ir silkė. Būtini švediško stalo atributai – rūkyta, virta, kepta ir vytinta žuvis, omletas su krevetėmis, grybai, kraujinė dešra su uogų kompotu, šaltiena, kumpinė dešra su kiaulienos gabalėliais, kumpinė dešra su jautienos gabalėliais, pjaustiniai, kumpis, bulviniai blynai, ypatingu būdu vytinta mėsa – basturma, saldi ryžių košė, sūriai, obuolių pyragas, uogienė, plakta pasūdyta grietinėlė su kmynais, blynai su bruknėmis, ruginiai duoniukai, saldžios bandelės ir naminė duona.

Švediškas stalas buvo patogus ne tik svečiams, bet ir šeimininkams, kuriems netekdavo verstis per galvą, kad pakeisti tuščias svečių lėkštes arba pripilti bokalus. Prie stalų buvo patogu prieiti. Taip svečiai netrukdė šeimininkams, o šeimininkai svečiams.

Skandinavijos šalys turi tradiciją stalus padengti šaltais užkandžiais (švediškas, sumuštinių stalas, užkandžių stalas) atskirame kambaryje, iš kurio pavalgę svečiai pereina į pietavimo patalpą, kur jau valgo tradicinius pietus.

Pagal švediško stalo principą salėje būna vienas ar du stalai, ant kurių pagal eilę sustatomi užkandžiai, pirmas, antras patiekalas iš žuvies ir mėsos, daržovės, sūris, desertai. Svečias eidamas palei stalą gali pasirinkti tuos patiekalus, kurie jam labiausiai patinka. Jis gali arba pats įsidėti maistą į lėkštę, arba paprašyti, kad tai padarytų barmenas.

IIXX amžiuje naują aptarnavimo technologiją Švedijoje imta vadinti „sumuštinių stalu“. Vėliau tai paplito visame pasaulyje. Dabar švediškas stalas – vienas iš labiausiai paplitusių pusryčių padavimo formų viešbučiuose, mėgstamas būdas vakarėliuose ir banketuose.

Egzistuoja du pagrindiniai apmokėjimo už maistą variantai. Pirmas – pats demokratiškiausias variantas, kai gali pasirinkti bet kokio dydžio lėkštę ir daug kartų prieiti prie stalo. Tokiu atveju kaina nepriklauso nuo pasiimtų produktų kiekio. Pagal antrą variantą kaina priklauso nuo lėkštės dydžio (taip vadinama lėkščių sistema), į kurią dedamas paruoštas maistas: į mažą lėkštę, į vidutinę ar į didelę. Be to, mokestis imamas už kiekvieną priėjimą.

Tikimės, kad Jums buvo įdomu 🙂


  • alina says:

    Viskas puiku, tik gal būtų įdomu žinoti, kad patys švedai tokio serviravimo būdo nevadina “švedišku stalu”, o “sumuštinių stalu” (“smörgåsbord” — tariama maždaug “smiorgosbūd” — tikrai ne “smergasbrad:).