Briedžių krašte – lyg namuose!

Švedija | Komentarų nėra

Švedijoje yra daugiau briedžių viename kvadratiniame kilometre nei bet kurioje kitoje pasaulio šalyje. Ne paslaptis, kad vokiečiai yra pametę galvas dėl briedžių. Jie netgi gvelbia briedžių perėjas žyminčius ženklus iš Švedijos šalies kelių! Na, dabar yra dar daugiau priežasčių, dėl kurių vokiečiams vertėtų aplankyti Švediją. Gundel ir jos vyras tokių priežasčių turi daugybę, tačiau galite būti tikri – kai kurios jų tikrai susijusios su briedžiais! Skaitykite „Stena istoriją“ žemiau.

Mano vyras pažino ir pamilo Švediją dar būdamas skautu vaikystėje. Vėliau meile šiai šaliai jis užkrėtė ir mane. Mes keliaujame į Švediją, kuri mums tapo antraisiais namais, bent kartą per metus nuo 8-ojo dešimtmečio pabaigos.

Kai atvykstame į Schwedenkai doką Kylyje ir išvystame „savo“ STENA keltą, jaučiame, kaip įtampa apleidžia mus. Nuo tos akimirkos viskas, ką mes darome – tai giliai kvėpuojame ir atsipalaiduojame, nusiteikę kelionei patogiu ir patikimu laivu. Renkamės išorines kajutes, kad atvykdami galėtume mėgautis Geteborgo archipelago kraštovaizdžiu.

Atvykus, mūsų širdys tiesiog dainuoja: vos žengę ant Švedijos žemės, pajuntame tą „grįžimo namo“ jausmą. „Skaidri“ šviesa, kraštovaizdis, išsiskiriantis ramumu ir jaukiais „röda hus med vita knutar“ draugiškai mus pasveikina, kaip ir istorinio stiliaus Vandrarhem.

Mes pažinome Švediją nuo Skanės iki Laplandiją ir nuo Dalslando iki Elando.

Po kelerių metų įsigijome seną raudoną namą, stovintį giliai Vermlando miškuose. Būdami pensininkais, paprastai atvykstame į šiuos savo antruosius namus tris ar keturis kartus per metus, o Kalėdų šventimas šiame krašte jau tapo tradicija.

Kartą mes plaukėme keltu Šv. Liucijos dieną ir turėjome galimybę mėgautis išskirtiniu Kalėdų stalu (julbord) bei klausytis Lucy atlikėjų. Mano nuomone, nėra geresnio būdo laukti Kalėdų. Buvau sujaudinta iki ašarų.

Mūsų šeimos nariai ir draugai lanko mus mūsų namuose, o „STENA“ juos perkelia per jūrą. Kiekvienas švedas žino – vokiečiai visada trokšta išvysti briedžių. Mes jau išsprendėme šią problemą: briedžiai patys ateina pas mus, į mūsų proskyną, lyžteli šalia obels esančių akmenų įdubose susikaupusio vandens ar užeiti į verandą – tačiau kiekvieną kartą, kai briedis pageidauja žengti dar toliau, aš užšaunu duris iš vidaus!

Mes turėjome pačios gražiausios patirties su „mūsų“ briedžių šeima: motina Åsa su jos dviem vaikais – „mažuoju broliuku“ ir „mažąja sesute“, kurie lankė mus daugiau nei 2 metus.

Birželio pabaigoje, po šviesios ir malonios nakties, pastebėjome briedžio patelę su dviem labai mažais briedžiukais, kurie ramiai klajojo miške prie namų. Tą pačia dieną ir keletą dienų po to jie ilsėjosi aukštoje žolėje proskynoje, esančioje vos 10 metrų nuo namo. Galėjome matyto tik motinos Åsa galvą ir jauniklių ausis.

Vėliau jie ateidavo kasdien ir mes su malonumu juos stebėdavome. Kol motina Åsa iš palaimos užmerkusi akis laižydavo sūrų akmenį, mažieji priklaupę surinkdavo sūrymo lašus arba žįsdavo motiną. Jie nulaižydavo rasą nuo sodo stalo, braidydavo anūkų pasodintose lysvėse arba net išdrįsdavo užkopti verandos laiptais.

Kai grįžome ankstyvą pavasarį, jaunikliai jau buvo gerokai išaugę, jų kailis buvo pilkas, jie klaidžiojo po proskyną ir mano gėlynus.

Vieną dieną atsirado jaunas patinas, o vėliau – dar vienas, o galiausiai skirtinguose proskynos kampuose susirinko trys patinai. Kiekvieną kartą Åsa juos nuvydavo lėkdama į juos nors ir elegantiškais, tačiau grėsmingais šuoliais. Jaunikliai tiesiog stovėjo ir stebėjo. Vieną dieną motina negrįžo iš paskutinės „medžioklės“. Mažieji klaidžiojo po proskyną, po mišką netoliese, tačiau mama negrįžo. Tuomet žingsniuodami vienas šalia kito mažasis brolis ir sesuo galiausiai išėjo į mišką. Po poros dienų sugrįžo visi trys.

Deja, turėjome išvykti.

Kitą pavasarį juos vėl pamatysime. Daug girdėjome apie tai, kokios žiaurios gali būti briedžių patelės vydamos šalin praėjusių metų jauniklius, kai atsiveda naujus mažylius. Tačiau Åsa ne tokia – mes išvydome mylinčią, švelnią motiną, kuri beveik žaismingai stūmė jauniklius, tačiau iš karto meiliai glostė jų kaklus savo galva. Vėliau brolis ir sesuo grįžo vieni.

 


Norėtume padėkoti Gundel, kad pasidalino savo „Stena istorija”. 🙂

O kokia Jūsų „Stena istorija“?

Pasidalinkite ja komentaruose žemiau!

Laikas keliauti su „Stena Line“!

Liucija Rušinskaitė

Sveiki! Dirbu „Stena Line“ jau ne pirmus metus, todėl norisi su Jumis pasidalinti idėjomis, kodėl verta keliauti mūsų keltais ne tik darbo, bet ir pramogų bei kultūrinio pažinimo tikslais. :)

Rašyti komentarą

Jūsų el paštas nebus publikuojamas

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.